Savo namuose kiekvienas norime kurti jaukumą – tą ypatingą jausmą, kuris leidžia ištarti: „Čia – mano namai”. Tačiau tai, kas laikoma jauku ir gražu, bėgant metams keitėsi. Praeityje interjeras gerokai skyrėsi nuo dabartinio: tarpukariu lietuvius žavėjo art deco prabanga, praradus Nepriklausomybę – Niujorko dangoraižius imituojantys fototapetai.
Jei galėtume grįžti į 1918–1940 m. ir aplankyti tarpukario Kauną, o galbūt net apsistoti garsiajame viešbutyje „Lietuva“. Čia mus svetingai sutiktų art deco prabanga alsuojantys interjero sprendimai. Tarp elegancijos ir puošnumo balansavusį art deco stilių lengvai atpažintume iš anuomet interjeruose dominavusių sodrių atspalvių: vyno burgundiškos, samanų žalios ir tamsiai juodos spalvų derinių.
Tarpukariu buvo siekiama kurti ne tik vizualiai patrauklų, bet ir modernų interjerą. Jame vyravo blizgūs paviršiai, simetriškos formos, masyvūs, bet dailiai apdirbti baldai. Šiomis dienomis populiarumo viršūnėje yra minimalizmas, o tuo metu lietuviams, ypač – pasiturintiems miesto gyventojams, namuose patiko turėti daug ir kokybiškų daiktų – dekoratyvinių smulkmenų, kilimų, veidrodžių ir šviestuvų.
Iš tarpukario į Kauną, jau netekus Nepriklausomybės, atkeliavo sienų dekoravimo trafaretais mada. Žmonės patys pasigamindavo gėlės ar kito ornamento trafaretą, margindavo juo sienas ir taip sukurdavo savitą raštą. Šiandien žmonės ieško lengvesnių, greitesnių ir patogesnių sienų dekoravimo būdų.
Sovietų okupacijos laikotarpiu drąsesniems interjero sprendimams kelią užkirsdavo ne tik geopolitinis, bet ir ekonominis Lietuvos kontekstas. Nepamirškime, kad tai buvo deficito laikai. Visi namai atrodė vienodai: užėjęs į kaimyno butą galėdavai ir susipainioti, ar čia – tavo, ar kaimyno namai.
Tačiau sunkūs laikai to meto lietuviams, ypač menininkams, kūrybingumo neatėmė. Priešingai – suteikė erdvės vaizduotės šėlsmui.Žmonės ant sienų klijuodavo net tam nepritaikytas medžiagas. Pavyzdžiui, linines drobes, iš kurių buvo siuvami bulvių maišai.
Kūrybinio polėkio tuo metu netrūko nei tapetais, nei dažais sienas dekoravusiems lietuviams. Tačiau tuo metu žmonės galėjo įsigyti tik vieną dažų spalvą – baltą. Tačiau svečiuodamiesi pas lietuvius tokios spalvos sienas matydavome retai.Į baltą, kreidinį dažą žmonės pildavo spalvotą tušą – tą patį, kuris buvo pilamas į rašiklius. Buvo trys pagrindinės spalvos: mėlyna, raudona ir žalia, o koks atspalvis bus išgautas priklausydavo tik nuo žmogaus sumanumo. Įlašini truputį raudono, išeina rožinė, šiek tiek žalio – vos žalsva. Taip ir gimdavo mūsų namų spalvos.
Dar daugiau ryškiaspalvių interjerų lietuvių namuose atsirado Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Tokius pokyčius lėmė skirtingų kultūrų ir papročių pažinimas, kelionės į užsienį, viešnagės viešbučiuose ir restoranuose. Atsivėrus durims į pasaulį, kartu atėjo ir visiškai naujas požiūris į spalvas. Vos atsiradus galimybei parduotuvėse nusipirkti spalvotų dažų, lietuvių interjerus užliejo nauja, pozityvi, tarsi laisvės pradžią simbolizuojanti persiko spalva. Po monotoniškų atspalvių ji į namus įnešė saulės šviesos, todėl sienos, baldai, net užuolaidos – viskas turėjo švelnų persikinį atspalvį. Netrukus ryškias spalvas ir vėl ėmė keisti šviesūs, natūralūs, lietuviški tonai: balta, pilkšva ir šimtametes girias menanti medžio spalva.
Lietuviai – ne portugalai ar italai, kurių gamtoje ištisus metus vyrauja saulės šviesa ir spalvos. Mes vertiname ramybę, kuklumą, todėl ir šiuolaikiniai lietuvių interjerai artimesni skandinavų bei japonų nei spalvingoms pietų europiečių kultūroms. Vis dėlto Kauniečiai namų sienas vis dar linkę dažyti švelnia persiko spalva, populiari ir mėtinė. Klaipėdos gyventojai renkasi ryškesnes, gilesnes dūmines spalvas, o vilniečiams artimesni baltos ir pilkos spalvos atspalviai. Žinoma, tai bendros tendencijos, visuomet pasitaiko ir išimčių.
Išgyvenę ir prabangos, ir nepritekliaus laikus, šiandien lietuviai turi idealias sąlygas kurti savo svajonių būstą. Tačiau beribė spalvų, tekstūrų ir medžiagų įvairovė, regis, vis dažniau skatina atsigręžti į klasiką ir pasirinkti tai, kas iš tiesų veikia. Net 90 proc. vilniečių namuose pamatysime baltas sienas. Neutralus erdvės pagrindas suteikia žmogui galimybę žaisti su tekstile, pagalvėlėmis, kilimais ir užuolaidomis, o tai – detalės, kurias lengva pakeisti.
Sieniniai šviestuvai – tai įvairūs apšvietimo sprendimai, montuojami ant sienų, siekiant sukurti papildomą šviesos šaltinį ar akcentinį apšvietimą. Jie gali būti paviršiniai, įleidžiami, kryptiniai arba skirti veidrodžiams. Dažnai naudojami laiptų, koridorių, svetainių ar vonios kambarių apšvietimui, derinant funkcionalumą su dizainu.
